KLIENTŲ ZONA

Pamiršote slaptažodį?
NAUJIENOS

Lietuvos politika Europoje verslininko akimis

Daugelis skaitytojų, pamatę straipsnio pavadinimą, iš autoriaus tikėsis karčios kritikos Lietuvos užsienio politikai. Bet jos nebus tiek, kiek įprasta laukti iš logistikos sektoriaus atstovo. Be to, ji nebus tradiciškai susijusi su tuo, kaip Lietuvai sekasi ar nesiseka kalbėtis su Maskva ir Minsku. Šie metai Lietuvos verslui atvėrė visiškai kitą – naują – iššūkį, apie kurį neįspėti visuomenės ir politikų būtų klaida. Bet apie viską – nuo pradžių.

Rytai neatsidaro? Tik į naudą

Jau anksčiau esu rašęs, jog nepritariu kai kurių verslo kolegų verkšlenimams, neva ES sankcijos Rusijai sužlugdys Lietuvos ekonomiką. Taip, didysis kaimynas užsibarikadavo ir iki šiol nenoriai įsileidžia puspriekabes su lietuviška ir Vakarų Europos (o nuo šiol turbūt ir Turkijos) produkcija. Dėl ekonominės krizės dažnas verslas Rytų rinkose svyruoja ant bankroto ribos. Maža to, nuo lapkričio Rusija išplėtė mokamų kelių tinklą, taip dar labiau įtempdama apynasrį vežėjams, dirbantiems su Rytais. O juk tokių Lietuvoje – bent 50 proc.

Šitos priežastys paaiškina, kodėl 2015 m. Lietuvos vežėjų kelių transportu pajamos dešimtadaliu susitraukė. Šiek tiek mažėjo ir šioje srityje dirbančių darbuotojų skaičius.

Tačiau ilguoju laikotarpiu sunkmetis Rytuose – į naudą visam Lietuvos verslui ir tam pačiam transportavimo sektoriui. Ir štai kodėl: kaip yra pastebėję „Swedbank“ atstovai, logistikos ir pervežimo paslaugos yra viena populiariausių veiklų, kurių imasi pradedantieji verslininkai.

Susigundę iš pirmo žvilgsnio neaukštu „įėjimo“ į rinką slenksčiu bei ribotais pradinių investicijų kaštais, nauji vežėjai maitina klientus pažadais ir kimba į neapžiojamus užsakymus, neturėdami ne tik kompetencijų, bet ir nuosavo transporto parko.

Ne paslaptis, būtent šis segmentas nuo Rusijos blokados nukentėjo labiausiai: daryti greitą aukštų maržų „biznį“ Rusijoje atrodo gerokai paprasčiau, nei kokybės sertifikatais ir įstatymų reikalavimais bauginančiuose Vakaruose. Viskas tęsiasi iki pirmos krizinės situacijos, nuo kurios nusvyla savo galimybių neišmatavęs verslininkas bei juo patikėjęs užsakovas.

Todėl stipresniam verslui, veikiančiam pagal vakarietiškus standartus, žymiai perspektyviau orientuoti savo veiklą į ES rinkas. Iš „Via Genero“ praktikos logistikos sektoriuje galiu paliudyti, jog ES partneriai turi daugiau pajamų, netarnauja politikai, bet ir yra labiau nuspėjami, o tai mūsų srityje yra ypač svarbu.

Pagaliau, čia galioja Šengeno zonos sistema, užtikrintas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Buvimas šios sistemos dalimi yra didžiausias Lietuvos dešimtmečio geopolitinis laimėjimas. O tebesitęsianti Rusijos blokada yra geras niuksas į nugarą visiems, kurie iki šiol nesugebėjo arba nenorėjo tuo pasinaudoti.

Kita vertus, labai neramu, kad kartu su naujomis galimybėmis 2015-ieji tai pačiai Šengeno zonai metė rimtą iššūkį.

Šengeno nokautas Lietuvai

Dėl aštrėjančios migrantų krizės ir ypač – po pastarųjų terorizmo išpuolių Paryžiuje – Vakarų Europos valstybių ir Lietuvos politikai su pasigardžiavimu vardina papildomas priemones, kurių bus imamasi Europos saugumui didinti.

Dabar jau net Vokietijoje ir Austrijoje drąsiai kalbama ne tik apie ES valstybių sienų kontrolės atkūrimą, pasų tikrinimus, bet ir apie papildomas krovininio transporto patikras pagrindiniuose ES keliuose. Nesunku suprasti kodėl: visuomenė įbauginta, žmonės ima tikėti, kad tikslas pateisina priemones.

Tačiau nesunku nuspėti, kokių pasekmių sugriežtinta ES šalių sienų kontrolė turės logistikos, transporto sektoriui ir visiems verslo subjektams, kurių produktai keliauja vežėjų puspriekabėmis. Pastaruoju metu jau nieko nenustebins transporto kamščiai, nusidriekę tokių valstybių kaip Vokietija, Austrija, Vengrija, Serbija ar Kroatija pasienyje.

Deja, kiekviena pasienyje ar papildomuose tikrinimuose praleista valanda kainuoja pinigus. Įvertinkite prastovų kainą patys, jei vien vairuotojo dienos kaštai viršija 200 eurų. Jau nekalbant apie nuostolius, kurių dėl produkcijos vėlavimo patirs užsakovas...

Anksčiau ar vėliau ne tik vežėjai, bet ir gamintojai dėl išaugusių pervežimo kaštų ir rizikų didins produkcijos ir paslaugų kainą. O dėl šios aplinkybės Vakarų prekeiviai, kai tik bus įmanoma, pradės teikti pirmenybę ne importui (juolab – iš Vidurio-Rytų Europos), bet vietinei produkcijai, kurios realizavimui nereikės pabrangusio transportavimo per ES valstybių sienas.

Kaip vieningai pastebi ekonomistai, Šengeno zonos subyrėjimas būtų tiesiausias kelias į Europos Sąjungos ekonominį, o tuo pačiu – ir į politinį nokdauną. Lietuvai, kurios priklausomybė nuo eksporto ir transportavimo sektoriaus yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, tai būtų visiškas nokautas, kuris pasiųstų valstybę 20 metų atgal į praeitį.

Todėl, mano įsitikinimu, pagrindinis šiandieninis Lietuvos politiko Europoje uždavinys yra visomis įmanomomis priemonėmis siekti išsaugoti Šengeno zonos teises ir garantijas. Įvertinkime tai, ką turime. Nes neišsaugoję Šengeno, ilgainiui neturėsime, ką saugoti Lietuvoje.